Įkvėpimas, ramybė, vidinė harmonija…
Mes vis einam ir einam, skubam su savo darbais ir rūpesčiais… kada
girdėjom svirpiantį žiogą, o kada pajautėm pirmąjį lietaus lašą sau ant
skruosto? Sustokim, įsiklausykim į tyliąją gamtos ramybę, pasisemkim
ramybės iš akmens pakelėje, kantrumo iš medžio.
Kiekvieną kartą kai mano rankos liečia popieriaus lapą girdisi tylus
šiurenimas, tarsi kas brauktų kojas per rudeninius nukritusius lapus,
teptukas visuomet pritvinksta nuo dažų ir pasvyra tarsi lotoso žiedas
apsunkęs nuo lietaus…tada mano mintys pradeda plaukti laisvai tarsi
debesys.
